Spausdinti

Jolanta Liškauskienė (buvusi Šimaitytė) - žolės riedulio aikštelėje rungtyniavo ilgiau nei 20 metų. Startavo vartininko pozicijoje, tačiau karjeros metu turėjo progos mušti įvarčius. Šiandien ji - pagrindinė Lietuvos komisarė, dalyvavusi ne tik Europos čempionatuose, bet ir aukščiausiuose pasaulinio lygio turnyruose! Neskaičiavome, tačiau tikrai galime teigti, kad ji viena iš daugiausiai finaluose dalyvavusių Lietuvos žolės riedulio atstovių. Apie labai svarbią, tačiau ne visiems Lietuvos žolės riedulio bendruomenėms nariams žinomą, komisaro karjerą ir kalbamės su Jolanta. 

Berlynas 2018

Jolanta Liškauskienė Pasaulio uždarų patalpų žolės riedulio čempionate Vokietijoje

Asmeninio archyvo nuotrauka 

Jolanta, 

Pradėkime nuo pradžių. Papasakoki mums kaip atkeliavai į žolės riedulį? 

Penktoje klasėje mūsų mokykloje Šiauliuose apsilankė žolės riedulio trenerė ir papasakojo apie šią sporto šaką bei padalino skrajutes su kvietimu ateiti išbandyti. Man žolės riedulys skambėjo labai egzotiškai, nes, nors gyvenau Šiauliuose nuo pat gimimo, apie šią sporto šaką praktiškai nieko nežinojau. Iki tol man egzistavo krepšinis, nes tai visos Lietuvos sporto šaka, ir futbolas bei kvadratas, nes beveik kiekvieną dieną žaisdavome kieme. Trenerė sudomino, bet turiu pripažinti, jei ne klasės draugė, taip ir nebūčiau nusprendusi išbandyti. Ji tiesiog nusitempė mane į pirmąją treniruotę. Ironiška, nes aš treniruotėse likau, o draugė ilgai neužsibuvo.

O gal pameni ir pirmąją treniruotę, kokie įspūdžiai išliko? 

Pirmąją treniruotę prisimenu labai ryškiai. Iki stadiono važiavome autobusu, o po to gerą atstumą (kaip man tuomet atrodė) ėjome iki stadiono, kuris buvo prie miškelio. Nesupratau, kur mes čia atsidūrėme, bet trenerė Genutė Juodienė jau iš tolo mus pasitiko su plačia šypsena, atvirom rankom ir garsiai sveikindamasi. Atrodė, kad tik mūsų ten ir trūko (šypsosi). Treniruotė buvo labai smagi, įdomi, o tas jausmas, kad esi reikalinga, svarbi komandos dalis, lydėjo visus ateinančius metus. Jau nuo pirmųjų treniruočių buvau pastatyta į vartus, nes nors buvau greita, taip pat turėjau ir greitą reakciją. Vartininkų apsaugos 1995-aisiais tikrai nebuvo tokios kaip dabar - jos buvo sunkios ir vos ne nuo kiekvieno stipresnio smūgio reikdavo aikčioti ir gydyti mėlynes. Aš per treniruotes stebėdavau, kas smūgiuoja ir jei smūgiuodavo mergina, kurios smūgiai stipresni, praleisdavau kamuoliuką į vartus. Ši kankynė baigėsi ir vartininkų gyvenimas nušvito visom vaivorykštės spalvom kuomet gavome šiuolaikiškas, lengvas ir puikiai apsaugančias nuo smūgių apsaugas. Su naujom, raudonos spalvos apsaugom gavau ir naują pravardę „teletabis Po“ – kaip raudonos spalvos teletabis, kurie kaip tik tuo metu buvo populiarūs.

Vilnius 2015

Lietuvos čempionato akimirka. Jolanta rungtyniauja vartininkės pozicijoje, 2015

Po pirmos treniruotės žolės riedulys tavo gyvenime išliko ilgą laiką. Kokios buvo įsimintiniausios akimirkos? 

Per 25-erius metus šioje sporto šakoje prisiminimų tiek, kad knygą galima būtų parašyti. Tiek treniruočių, tiek varžybų grafikas, kiek pamenu, buvo pakankamai intensyvus. Man teko žaisti įvairaus amžiaus grupių Lietuvos čempionatuose, taip pat žaidžiau Lietuvos jaunučių, jaunių ir jaunimo rinktinėse. Su šeima net nevažiuodavau į bulviakasį kaime ar sode, nes kaip tik tada man vykdavo varžybos. Dėl to tikrai neliūdėdavau, o ir šeima palaikė ir visada išleisdavo.

Įsimintiniausias laikotarpis - atstovavimas Šiaulių sporto mokyklos „Klevas“ komandai, kurią treniravo Genutė Juodienė. Kiek prakaito ir ašarų pralieta aikštelėje, kiek stovyklų ir net vakarėlių su komanda už aikštės ribų būta. Lietuvos čempionatuose dažniausiai kovodavome dėl 1-osios vietos. Mūsų aršiausios varžovės buvo Širvintų komanda. Ir visada į šią dvikovą pasiruošimas ir nusiteikimas būdavo itin rimtas. Pamenu kiek ašarų būdavo pralaimėjus, o jei laimėdavom - tai džiaugsmą vežimu vežk! Na, o jei dar laimėdavome varžybas Širvintose, tai dainuodavom autobuse iki pat Šiaulių.

Vilnius 2015 1

Asmeninis prizas Lietuvos čempionate, 2015

Vienas labiausiai įsiminusių tarptautinių turnyrų buvo Europos žolės riedulio jaunių čempionatas Šiauliuose, 2002 metais. Pamenu buvo labai sunkios varžybos su italėm, kurios buvo už mus stipresnės, bet mes atsilaikėm ir rungtynes sužaidėme rezultatu 1:1. Vieno mažojo kampinio metu supratau, kad kažkas nutiko mano keliui, lyg kažkas trūko, bet per pertrauką daktarė Laimutė Šiaudinienė uždėjo „teipą“ ir aš grįžau į aikštelę. Po varžybų grįžau namo šiek tiek šlubuodama, o kitos dienos ankstyvą rytą nuo skausmo nualpau ir atsidūriau ligoninėje. Pakeliui meldžiausi, kad tik nemirčiau, dar tiek visko noriu gyvenime nuveikti, o dar gi vyksta varžybos ir laukia kelionė į Ispaniją su jaunimo rinktine. Tuomet man buvo tikrai labai baisu. Ligoninėje pasakė, kad gali būti plyšęs meniskas, o gali būti ir raiščiai nutraukti, suleido nuskausminamųjų ir išleido namo, liepė ilsėtis. Tėvai išvažiavo į darbą ir prisakė į jokias varžybas nevažiuoti. Grįžusi namo pamiegojau ir pabudau visai žvali. Tiesa, koją skaudėjo, bet panašu jog Dievas išgirdo mano maldas – gyvensiu. Susikroviau krepšį ir nuskuodžiau į aikštę. Sužaidžiau likusias varžybas su daktarės Laimutės man uždėtais tvarsčiais ir nuskausminamaisiais. Su komanda iškovojom 5-ą vietą, o per apdovanojimų ceremoniją išgirdau savo vardą, kai buvo skelbiama geriausios turnyro vartininkės nominacija. Galite tik įsivaizduoti, koks buvo jausmas. 

hhhjklloikkuu

2002 metų ištrauka iš straipsnio www.skrastas.lt 

Tais pačiais metais vykome į Ispaniją su jaunimo rinktine, aukščiausią Europos divizioną. Čempionatas buvo įspūdingai suorganizuotas, tačiau mes tikrai nebuvome pajėgi komanda kovoti su tokio aukšto lygio varžovėmis ir likome 8-os, kas nulėmė mūsų rinktinės iškritimą į žemesnį lygį.

Per mano vartininkės karjerą gana nemažai tarptautinių turnyrų vyko Lenkijoje, Austrijoje, Čekijoje. Vienas įsimintinesnių turnyrų vyko Lenkijoje, Gniezno mieste, kur iškvojome 3-ią vietą. Tuo metu buvo šv. Velykos, o Lenkijoje visi antrąją šv.Velykų dieną laistosi vandeniu, tai mes išėjusios į miestą pasivaikščioti buvom labai nustebusios, kai mus pradėjo vandeniu laistyti ne tik vaikai, bet ir vyresnio amžiaus žmonės. Smagūs prisiminimai. 

Žinome, kad be žaidimo aikštelėje, taip pat buvai ir iki šiol esi vienas iš pagrindinių žmonių prižiūrinčių rungtynių eigą tarptautinėje arenoje. Kada pradėjai savo kaip rungtynių komisarės karjerą ir kaip pavyko kopti aukštyn? 

Visada bijome to, ko nežinome, tad visais pirmaisiais kartais jaudinausi ir aš. Pažintis su komisaro karjera tarptautinėse varžybose įvyko 2005 metais, kuomet Šiauliuose vyko uždarų patalpų Europos žolės riedulio čempionatas. Federacijos prezidentas Leonardas Čaikauskas manęs paprašė sudalyvauti jame vietine komisare (angl. local judge) ir tuo pačiu pavertėjauti, nes mokėjau anglų kalbą. To čempionato metu sulaukiau daug palaikymo ir gavau daug naudingų patarimų iš tuomet komisarėmis jau ne pirmą kartą dirbusių Irinos Dildienės ir Onutės Kanaporienės. Čempionatui pasibaigus Turnyro Direktorė (angl. TD) iš Anglijos parašė apie mane gerą ataskaitą Europos žolės riedulio federacijai. Nuo tada galima sakyti ir prasidėjo mano tarptautinė karjera, kuomet gaudavau paskyrimų iš Europos žolės riedulio federacijos kaip komisarė (angl. judge), vėliau kaip vyr. komisarė (angl. technical officer), o 2018 metais gavau ir pirmą savo paskyrimą kaip Turnyro Direktorė (angl. TD), nors šiuo metu dažniau vartojamas terminas Techninė atstovė (angl. Technical Delegate).

Londonas 2015

Čempionato Anglijoje akimirka, 2015 

Mano kaip komisarės karjera nebuvo iš lengvųjų, iš kiekvieno čempionato grįždavau su lagaminu pilnu patirties. Dar visai karjeros pradžioje teko atlikti vyr. komisarės pareigas, kuomet turnyro vyr. komisarė dieną prieš finalines rungtynes paslydo ant ledo ir susitrenkė galvą. Teko vieno čempionato Ispanijoje metu būnant vyr. komisare pavaduoti TD, nes net kelios komandos apsinuodijo ir nagalėjo tęsti čempionato. Galėčiau teigti, jog kad ir kaip gerai būtum pasiruošęs turnyrui, turi nusiteikti, kad įvykti gali tai, ko niekada nesitikėtum. O svarbiausia yra pačiam nepanikuoti stresinėse situacijose, nes tik išlaikydamas blaivų protą gali priimti teisinigus sprendimus. O suklydus nenukabinti nosies, nes kas dirba, tas ir klysta, svarbiausia yra iš tų klaidų pasimokyti.

Ir kokie didžiausi pasiekimai šioje srityje? 

Esu Pasaulio žolės riedulio federacijos komisarų sąrašuose, tad teko dalyvauti pasaulinio lygio turnyruose – pasaulio lygoje Dubline, Vilniuje, uždarų patalpų pasaulio čempionate Berlyne, kur netgi buvau paskirta vyr. komisare finalinėse moterų kovose. Taip pat jaunimo olimpiadoje Argentinoje.

Argentina 2018 1 1

Jaunimo Olimpijados Argentinoje komanda, 2018

Nors TD dar esu visai neseniai, jau turėjau pirmą vaikinų ir merginų iki 18-os Europos čempionatą Santandere, Ispanijoje 2018 metais. Kitais metais sekė Europos klubų čempionatas Vienoje, o šiemet Slovakijoje, Bratislavoje, kur vyko Europos čempionatas žemiausioje, III lygoje. Turėjau dar vieną paskyrimą šiems metams, Kroatijoje gegužės mėnesį, bet dėl pandemijos visi šios vasaros Europos čempionatai buvo atšaukti.

Ar galėtum išskirti įsimintiniausią turnyrą? 

Pirmąjame čempionate Ispanijoje dirbome komandoje su patyrusiu TD iš Velso. Šis turnyras ir buvo įsimintiniausias dėl dviejų dalykų. Pirmiausia todėl, kad dėl oro sąlygų, žaibų ir lietaus teko keisti finalinių varžybų tvarkaraštį paskutinėmis čempionato minutėmis taip, kad varžybos vis dėl to įvyktų. O antra, kas mane išties sužavėjo, buvo vietinė bendruomenė, kurioje yra surinkta neįgaliųjų žolės riedulio komanda ir viename iš stadionų buvo surengtos jų varžybos. Iki šiol negaliu pamiršti kiek džiaugsmo, azarto ir emocijų buvo tose varžybose. Vienas daug metų sunkiai judėti galėjęs komandos narys ne tik kad bėgo tose varžybose, bet ir sugebėjo tiksliai valdyti kamuoliuką. Mums sunku tai suprasti, bet jų šeimoms tai yra didžiulė pergalė ir kiekviena treniruotė ar varžybos yra gyvenimo įvykis. O svarbiausia tai, kad bendruomenė yra suinteresuota padėti integruoti neįgaliuosius ir išlaikyti jų užimtumą.

Tikrai, daug įvairių ir smagių akimirkų tavo žolės riedulio kelyje jau įvyko, o kokie ateities planai? 

Jau gavau pasiūlymą sudalyvauti Lietuvoje, Šiauliuose kitais metais vykstančiame Europos uždarų patalpų čempionate. Kol kas daugiau jokių naujų paskyrimų neturiu, nors dar šiek tiek anksti juos gauti. Bet tikiuosi sulaukti kai tik bus daugiau aiškumo apie kitų metų čempionatus, turint omenyje koronaviruso pandemiją ir jos pasėkmes.

Siauliai 2020

Europos čempionato Šiauliuose akimirka, 2020 

Išduoki mums, kaip į žolės riedulį tavo gyvenime reaguoja šeima ir bendradarbiai, nes visos kelionės ir čempionatai tikrai užima laiko? 

Šeima džiaugiasi, didžiuojasi ir palaiko. Esu jiems be galo dėkinga, nes tikrai daug laiko tenka praleisti keliaujant darbo reikalais, o dar ir išvykos į čempionatus mažiausiai du-tris kartus per metus. O štai bendradarbiai ar nauji draugai nustemba, kai sužino, kad esu komisarė ir dar tokio aukšto lygio varžybose. Tikrai sulaukiu daug susidomėjimo ir palaikymo. Nors dėl visų tarptautinių čempionatų man tenka imti atostogas, kol kas beveik visada pavykdavo lanksčiai suderinti darbo ir atostogų grafikus. Manau, kad tai išties prasminga savanorystės forma, kurios metu galiu ne tik prisidėti prie žolės riedulio populiarinimo, bet tuo pačiu ir pati mokausi, tobulėju, įgyju naujų patirčių bei naujų pažinčių.

Berlynas 2018 1

Pasaulio uždarų patalpų žolės riedulio čempionate Vokietijoje, 2018

Esu dėkinga Lietuvos žolės riedulio federacijai, kuri ir toliau palaiko mano kandidatūrą, o aš ir toliau galiu garsinti Lietuvos vardą aukščiausio lygio žolės riedulio turnyruose.

Pabaigai, turėdama patirties aukščiausiuose žolės riedulio čempionatuose ir matydama įvairius žolės riedulio vystymo modelius visame pasaulyje, ko palinkėtum Lietuvos žolės riedulio bendruomenei? 

Linkiu stiprinti esamą žolės riedulio bendruomenę įtraukiant tėvelius, organizuojant išvykas, stovyklas, piknikus. Juk tai daug nekainuoja, o patirti įspūdžiai ir pažintys išlieka visam gyvenimui. Manau, kad pergalės yra svarbu, bet tai nėra svarbiausia. Svarbiausia yra buvimas komandoje, buvimas bendruomenės dalimi.

 

Ačiū tau Jolanta už savo žolės riedulio istorijos pasidalijimą ir, žinoma, už visą laiką, darbą ir motyvaciją garsinant Lietuvos žolės riedulį. 

Linkime pačių įdomiausių paskyrimų ir kad ši kelionė tęstųsi ilgai! {jcomments off}