NAUJIENOS
UŽSIENYJE
INTERVIU
FOTOGALERIJA
SPAUDAI
DOKUMENTAI
ARCHYVAS
TARPTAUTINĖS VARŽYBOS
RINKTINĖS
EUROPOS TAURĖS
TURNYRAI LIETUVOJE
LIETUVOS ČEMPIONATAI
LAUKO
UŽDARŲ PATALPŲ
APIE MUS
FEDERACIJA
VEIKLA
KONTAKTAI
RĖMĖJAI
KLUBAI
STADIONAI
APIE ŽAIDIMĄ
TAISYKLĖS
ISTORIJA
VISIEMS
KVIEČIAME ŽAISTI
FORUMAS
NUORODOS
ENGLISH
NEWS
INTERNATIONAL CAMP
JŪSŲ NUOMONĖ
VARTOTOJAMS
Vartotojo vardas

Slaptažodis



Registruotis
Pamiršau spaltažodį
MŪSŲ DRAUGAI

Treneris tikisi paversti HFTC solidžiu klubu
14. Kovas 2004, 21:27


Geriausias visų laikų Lietuvos žolės riedulio treneris Rimantas Čaikauskas gyvenime priėmė du sunkius sprendimus: dėl žolės riedulio paliko futbolą ir iš Šiaulių (su jais susijusios svarbiausios pergalės) persikėlė gyventi į Vilnių.


Rimantas Čaikauskas pusę savo gyvenimo - 25 metus praleido treniruodamas moterų žolės riedulio komandas, nors yra išėjęs futbolo trenerio mokslus. Kai 25-metis vaikinas buvo paskirtas reprezentacinės Lietuvos komandos Šiaulių "Tauro" vyriausiuoju treneriu, kai kurios riedulininkės buvo už jį vyresnės. Vėliau - gausybė pergalių SSRS varžybose, kelionės po visą pasaulį su SSRS bei Lietuvos jaunimo ir suaugusiųjų rinktinėmis. Dabar Čaikauskas vadovauja Vilniaus HFTC (žolės riedulio, futbolo, teniso klubas) merginoms, kurios užvakar pirmą kartą per Lietuvos žolės riedulio istoriją iškovojo sostinei šalies uždarų patalpų čempionato aukso medalius. Iki šiol Lietuvos čempionais tapdavo tik Šiaulių žolės riedulio klubai.

Iš futbolo į žolės riedulį

- Treneri, kaip patekote į žolės riedulį?

- Mokantis Kauno kūno kultūros institute futbolo trenerio specialybės reikėjo pasirinkti vieną dėstomąjį dalyką - žolės riedulį arba regbį. Mes, futbolininkai, prisibijojome traumų, todėl pasirinkome žolės riedulį. Įskaitą gavome.

Paskui žaidžiau Šiauliuose futbolą, o tarp pirmojo "Tauro" trenerio Felikso Paškevičiaus ir gamyklos vadovų kilo nesutarimų. Klubo pirmininkas tuo metu buvo mano kaimynas ir žinojo apie mano reikalus su žolės rieduliu. Staiga jis mane susirado ir sako: "Komanda penktadienį išskrenda į varžybas Maskvoje, reikia padėti". Taip ir išskridau į Maskvą.
Kiekviena sporto šaka turi savų ypatumų, bet yra ir daug bendrų dalykų. Žolės riedulį, kaip ir futbolą, žaidžia 11 žaidėjų, taktika panaši. Aišku, ėmiau labai domėtis žolės rieduliu, studijavau literatūrą. "Tauro" sudėtis nesikeitė 5 metus. Kai sugrįžome į aukščiausiąją lygą, žemiau 4-osios vietos nenukritome.

Kadangi sėkmingai rungtyniavo mūsų komanda, kurioje buvo daug jaunų žaidėjų, gavau pasiūlymą treniruoti SSRS jaunių rinktinę. Su ja laimėjome pasaulio čempionato bronzos medalius, o vėliau pradėjau dirbti ir su nacionaline rinktine.

Mėginau į žaidimą šį tą savo įterpti. Stengiausi, kad žaistume kombinacinį žaidimą, o ne "mušk ir bėk" stiliumi. Turiu prisipažinti, kad žaidimą kopijavau nuo Maskvos "Spartak" futbolo klubo ir trenerio Eduardo Malofejevo. Tuomet buvau vienintelis, kurį įleisdavo stebėti "Spartak" treniruočių. Iš įvairių stilių pavyko padaryti savotišką kokteilį, tad vienu metu buvo taip, kad SSRS čempionate kitos ekipos tiesiog nežinojo, kaip reikia su mumis kovoti.

- Kas iš tų laikų labiausiai įsiminė?

- Visi pirmiausia prisimena, kaip pirmą kartą 1985 metais laimėjome SSRS taurę. Finalas su Maskvos KKI komanda truko net 3,5 valandos. Mačas vyko esant minusinei temperatūrai, nes manieže pagal to meto taisykles nebuvo galima žaisti. Kelis kartus rungtynės buvo nutrauktos: darbininkai sniegą nuvalo, palieja aikštę karštu vandeniu ir vėl žaidžiame. Po dviejų kėlinių ir pratęsimų buvo lygu, o pakartotinės baudinių serijos tuomet buvo mušamos iki galo (ne iki pirmos klaidos). Rungtynes laimėjome 11:10. Tas mačas visam gyvenimui įstrigo visų dalyvavusiųjų atmintin.

Iš Šiaulių į Vilnių

- Kaip prisimenate žolės riedulio gyvenimą Lietuvai atgavus nepriklausomybę?

- Susivienijome į federaciją, o mūsų komanda buvo kaip buvusi. 1993 metais Europos uždarų patalpų Čempionų taurės B divizione užėmėme 2-ąją vietą ir patekome į A divizioną. Nuo to laiko Lietuvos komandos elitinėje lygoje žemiau 6-osios vietos nebuvo nukritusios ir į B divizioną nebesugrįžo. Duok Dieve, kad ir šiemet Šiaulių "Gintra-Universitetas" apgintų Lietuvos vietą tarp stipriausiųjų.

Pats įspūdingiausias laimėjimas - 1995 metais Utrechte (Olandija) iškovoti Europos čempionų taurės bronzos medaliai. Dėl 3-iosios vietos teko žaisti stebint 28 tūkstančiams žiūrovų. Žaidėjos jaudinosi, tačiau nugalėjome.

Toliau sekėsi tai geriau, tai blogiau. Esame medalių ir su suaugusiųjų, ir su jaunimo rinktinėmis parsivežę.

- Kas nutiko, kad palikote Šiaulius ir Vilniuje įkūrėte savo klubą?

- Daug metų dirbau Šiauliuose, tačiau pradėjau nesutarti su miesto sporto vadais. Šiemet sukanka 25 metai, kai esu žolės riedulio pasaulyje, nenorėjau nusileisti, kad man kas nors aiškintų, kaip ir ką reikia šioje sporto šakoje daryti.

Iš pasaulio čempionato faksu nusiunčiau pareiškimą, kad išeinu iš darbo "Šiaulių" klube ir miesto sporto mokykloje. Antrą kartą gyvenime priėmiau sprendimą viską keisti.

Pirmas toks sprendimas buvo iš futbolo išeiti į žolės riedulį, antras - iš Šiaulių persikelti į Vilnių. Pasitariau su žaidėjomis, kurios tuo metu mokėsi sostinėje, ir po 3 dienų čia jau buvo komanda. Kartu liko ir šiaulietės, kurios buvo su manimi iki tol. Kol kas viskas vyksta tik merginų iniciatyva, mat Vilniuje neturime treniruočių bazės. Grupė merginų treniruojasi Širvintose, grupė Šiauliuose, dar grupė sostinėje. Kartu treniruojamės labai retai.

- Vis dėlto šiemet HFTC pirmą kartą laimėjo Lietuvos čempionatą.

- Šiaulių "Gintros-Universiteto" nesisekė aplenkti keletą metų. Šiemet išliko mūsų komandos branduolys, dar šiek tiek sustiprėjome ir nugalėjome, sakyčiau, gana lengvai. Šiaulių komanda yra jauna, o pas mus yra daug patyrusių žaidėjų. Tai ir tapo lemiamu veiksniu. Jaunimas dar nežino, kada reikia paskubėti, o kada pristabdyti. Aišku, mums nepaprastai daug padeda vartininkė Rasa Čepienė. Nedrįsčiau sakyti, kad ji šiuo metu geriausia Europoje, tačiau į pirmąjį trejetuką tikrai patenka.

- Ar turite ambicijų paversti HFTC solidžiu profesionaliu klubu?

- Turime. Su buvusiu Vilniaus "Žalgiriu", Rūdiškių "Vėtros" futbolininkų treneriu Vytautu Jančiausku apie tai mąstome, planus jau turime popieriuje. Norime pasiekti, kad gerai būtų ir futbolui, ir žolės rieduliui. Tada gal prieitume ir prie teniso, kuris įtrauktas į komandos pavadinimą.

- Klube tenka rūpintis ne tik sporto reikalais. Ar neketinate atsisakyti trenerio darbo?

- Tenka rūpintis visais reikalais, todėl esu labai dėkingas man padedančioms firmoms: "Karpiui", Marijampolės pieno konservų kombinatui, "Agavai". Būna, kad pagalvoju, jog reikėtų baigti treniruoti. Pakalbame apie tai su antruoju Lietuvos rinktinės treneriu Vaidotu Vaičeliūnu. Mūsų jauni treneriai yra geri, tačiau kai ateina lemiamos akimirkos, matyti, kad dar daug ko jiems trūksta. Trenerėmis dirba daug mūsų buvusių žaidėjų, jos daug mačiusios, tačiau dabar gyvenimas kitoks. Negali daryti to paties, ką darei tuomet. Siūliau federacijai, kad jauni treneriai galėtų keliauti kartu su mūsų komandomis ir įgytų patirties. Tuomet viskas būtų gerai.


Komentarai
Parašė ORITA. Data: 16. Balandis 2007, 14:16:
AR DAR ZOLES RIEDILY VYKSTA TARP TRENERIU IR ZAIDEJU ROMANAI?


Rašyti komentarą
Jūs nesate prisijungęs su savo vartotojo vardu! Jei nesate prisiregistravęs, galite tai padaryti čia

Lietuvos žolės riedulio federacija ©2004