A. Pliadžio nuotr.

Viena geriausių Lietuvos žolės riedulininkių Joana Gaidamavičienė po sunkaus darbo viename iš bankų Šiauliuose atgaivą randa sportuodama

J. Gaidamavičienė kovo 10 d. su komandos draugėmis Šiaulių „Gintros-Strektės-Universiteto“ žolės riedulininkėmis tapo Lietuvos uždarų patalpų čempione. Sportininkė tiksliai negali pasakyti, kelintas tai jos pelnytas aukso medalis.

„Šiemet mūsų klubas šventė savo gyvavimo 20 metų sukaktį, šis mano čempionato aukso medalis, manau, kad tikrai yra koks dvyliktasis. Nugalėjome gana lengvai, laimėjome visas rungtynes, per trijų ratų rungtynes praleidome tiktai vieną kitą atsitiktinį įvartį“, - sako J. Gaidamavičienė.

Kas jums nulėmė pergalę?

Visą laiką siekiame tiktai nugalėti, komandos treneris Vaidotas Vaičeliūnas sugeba gerai parengti komandą pagrindinėms metų varžyboms. Daug treniruojamės, rungtyniaujame. Neseniai grįžome iš Austrijos, kurioje dalyvavome Europos klubinių komandų A diviziono čempionate. Teturėjome porą dienų poilsio ir vėl pradėjome treniruotis. Jau gegužės mėnesį Italijoje laukia vasaros Europos klubinių komandų čempionatas.

Austrijoje jums nepasisekė, užėmėte septintą vietą iš aštuonių komandų ir iškritote į B divizioną. Ar nesubjuro žaidėjų nuotaika prieš Lietuvos čempionato baigiamojo turo rungtynes?

Į Austriją suvažiavo patys stipriausi Europos klubai, didžiųjų valstybių Olandijos, Anglijos, Vokietijos, Baltarusijos, Rusijos, Ispanijos čempionės. Komandos nuo trečios iki aštuntos vietos meistriškumu buvo apylygės. Čempionate buvo daug netikėtumų. Tarkime, D. Britanijos komanda, dalyvavusi Londono olimpinėse žaidynėse, tebuvo aštunta, o olandės sutriuškino Baltarusijos žolės riedulininkes.

Tikrai nesijaučiame, jog prastai žaidėme, kovėmės kaip lygios su lygiomis. Matėme, kaip mūsų bijo ispanės, prieš mačą su mumis specialiai rengėsi vokiečių treneriai. Kiekvienas rungtynes tikėjomės laimėti, tačiau mes paprasčiausiai pritrūkome laimės. Lemiamas rungtynes ispanėms pralaimėjome 2:3. Jeigu jas būtume nugalėjusios, būtume patekusios tarp keturių stipriausiųjų komandų.

Nepastebimai Joana Gulbinaitė-Gaidamavičienė tapo vyriausia „Gintros-Strektės-Universiteto“ žaidėja, tau – 33-eji. Kaip jautiesi aikštelėje?

Normaliai. Jeigu į aikštelę sugrįžtų Vilma Bagdanskienė, kuri dabar teisėjauja ir buvo šiemetinio žiemos čempionato vyr. teisėja, būtume abi vyriausios. Žolės riedulys – mano hobis, didžiulis malonumas, gyvenimas, žolės riedulyje patiriu pačias gražiausias akimirkas. Tačiau iš sporto duonos nevalgau. Nuo 2002 metų esu DNB Šiaulių skyriaus vadovė, mano darbas labai atsakingas ir įtemptas.

Kolektyvas moteriškas, todėl gerai žinau, kaip mūsų treneriui Vaidotui Vaičeliūnui yra sudėtinga vadovauti moterų komandai. Be to, Šiaulių universitete dar dėstau tarptautinę ekonomiką ir finansus, vadovauju studentų-bakalaurų baigiamiesiems darbams.

Visur bėgu, skubu, savęs negailiu, nes reikia visur suspėti ir darbą padaryti gerai. Darbų dažnai parsinešu ir į namus. Po sunkių darbų per treniruotes gerai išprakaituoju, atsipalaiduoju, patiriu nerealų malonumą, kurį sunku nupasakoti. Jau paaugo mano vaikai, galiu lengviau ištrūkti į treniruotes.

Ar sūnūs irgi žais žolės riedulį?

Sunku pasakyti. Pijui - devyneri metai, jis lanko sportinių šokių pratybas, dalyvauja Lietuvos jaunučių čempionatuose, o Faustui – treji. Į pratybas kartais atsivedu ir juos abu – sūnūs manieže pabėgioja, pasitreniruoja. Man būna ramiau, kai matau, jog vaikai yra užimti. Pijus turėjo būti kartu su manimi per čempionatą Vilniuje, tačiau iš vakaro jis dalyvavo Lietuvos Lotynų Amerikos sportinių šokių čempionate Šiauliuose ir nutarė pailsėti.

Kai sūnus šoka, aš irgi lankausi sportinių šokių varžybose, palaikau Pijų. Labai užsiėmęs ir mano vyras Darius Gaidamavičius, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus pavaduotojas.

Kiek metų jau žaidi žolės riedulį?

Prieš 25 metus pratybas pradėjau lankyti pas trenerę Jolantą Simonavičiūtę, man tada buvo devyneri. Visą laiką žaidžiau saugės pozicijoje, kuri nėra lengva. Dabar aš - gynėja.

Per čempionato baigiamąją turą tave dažnai matėme žaidžiančią puolime. Patinka įmušti įvarčius?

Kartais sau leidžiu papiktnaudžiauti, esu iš tų, kuri mėgsta parizikuoti. Kai varžovės silpnesnės, treneris Vaidotas Vaičeliūnas, kuris komandą treniruoja nuo pat klubo įsikūrimo pradžios, man nieko nesako, o kai komandos rimtos, - neleidžia taip elgtis. Nepasakyčiau, kad man labai patinka pelnyti įvarčius, nors per Lietuvos čempionatą keletą ir pavyko pasiekti. Labiau gal mėgstu padėti vartininkei, komandos kapitonei Viktorijai Vileikytei, kad jai vartuose būtų mažiau darbo.

Aikštėje man patinka galvoti, apgauti varžoves, pakreipti rungtynių eigą mums palankia linkme. Lietuvoje mes neturime lygiaverčių komandų, išskyrus gal tiktai Vilniaus „HFTC- Tauras“ bei SŽK „Žuvėdra-Tauras“, kurios tapo šiemetinio šalies čempionato prizininkėmis ir kurios kasmet mus verčia kažkiek pasijaudinti ir pasitempti.

Kai nuvažiuojam į Europos klubų čempionatą, kur kiekvienos rungtynės būna svarbios ir sunkios, labai pasijunta didelės konkurencijos stoka Lietuvoje.

Ką galėtum išskirti iš savo komandos draugių?

Gal Ramunę Petrauskaitę, Erlandą Nomeikaitę. Mes esame komandinio žaidimo šalininkės, o ne individualaus. Visos augame kartu, tobulėjame.

Ar tavo laisvalaikis – tiktai žolės riedulys?

Ne, negaliu nuo pirmadienio iki penktadienio lankyti tiktai žoles riedulio pratybas. Pirmadieniais dalyvauju Šiaulių A diviziono „Proto mūšyje“, kur rungiasi 20 komandų, nemažai laiko užima paskaitos Universitete. Žolės riedulį per savaitę žaidžiu du tris kartus. Pomėgiams nebelieka laiko. Jeigu surandu laisvo laiko, imu gerą knygą į rankas. Esu mama, didelį dėmesį skiriu šeimai.

Laimėjote žiemos čempionatą, dabar sieksite apginti ir čempionių vardus vasarą?

Be abejo. Mūsų komanda jauna, stipri. Tačiau mūsų pačios geriausios žolės riedulininkės išvyksta žaisti į užsienio klubus ir tenka verstis be jų pagalbos. Treneris į komandą turi kviestis naujas sportininkes, reikia susižaisti, „atidirbti“ derinius.



Marytė Marcinkevičiūtė