Geriausia 2015 metų žolės riedulio žaidėja R. Petrauskaitė nuolat pelno asmeninius apdovanojimus (A. Pliadžio nuotr.).
Geriausios metų žaidėjos titulas Lietuvos rinktinės ir Šiaulių „Gintros-Strektės-Universiteto“ kapitonei Ramūnei Petrauskaitei atiteko be didesnės konkurencijos. Ji žolės riedulio specialistų apklausoje surinko 58 taškus ir tolokai už nugaros paliko Ugne Chmeliauskaitę (37) iš Vilniaus „Tauro-Archyvų sistemų“ bei savo komandos draugę Jūratę Juodytę (29).
Žolės riedulyje - nuo 3 klasės
Šiaulietė teigia tokio įvertinimo nesitikėjusi, nors pastaraisiais metais įprato po įvairiausių turnyrų žengti atsiimti geriausios žaidėjos asmeninio prizo.
„Šiemet tikrai, kaip niekada, gavau daug įvertinimų aikštelėje, tačiau nesitikėjau tokių balsavimo rezultatų. Ačiū visiems, balsavusiems už mane, - sakė šiaulietė. - „Gintros-Strektės-Universiteto“ komandoje žaidžia geriausios riedulininkės, dauguma jų yra vertos šio įvertinimo. Šiemet pasisekė man ir labai tuo džiaugiuosi.“
Netrukus 27-ąjį gimtadienį švęsianti sportininkė į žolės riedulį pateko būdama 3 klasėje.
„Mano pradinių klasių auklėtoja buvo Irina Dildienė. Ji ir pastūmėjo į žolės riedulį. Pradėjau sportuoji 3 klasėje ir dar iki šiol šiuo sportu mėgaujuosi, - teigė geriausia Lietuvos riedulininkė. - Ar nebuvo minčių mesti? Visokių minčių būna po nepasisekusių čempionatų, bet praeina savaitė ir vėl pasiilgsti treniruočių.“
R. Petrauskaitę esame įpratę matyti vidurio gynėjos pozicijoje, tačiau taip buvo ne visada.
„Ankščiau dar žaisdavau krašto sauguose. Jei gerai prisimenu, vienoje iš pirmųjų rinktinių, trenerė paskyrė mane žaisti atsitraukusia gynėja. Tikriausiai neblogai sužaidžiau, taip ir prilipo prie manęs ši pozicija. Esu gana aktyvus žmogus, tad ir aikštėje mane traukia tos pozicijos, kuriose vyksta daugiausia veiksmo. Treneris retkarčiais išleidžia pasilakstyti sauguose - tai man labai patinka“, - šypsojosi daugkartinė Lietuvos čempionė.
Ramūnė vertinama ne tik kaip žaidėja. Ją komandos draugės tiek „Gintros-Strektės-Universiteto“ komandoje, tiek Lietuvos rinktinėje išrinko kapitone.
„Labai malonu, kad merginos manimi pasitiki. Kapitonės vardas man reiškia šiokį tokį komandos pripažinimą, Mano manymu, kapitonė turi būti draugiška, aktyvi, reikalui esant pastovėti už komandą. O į klausimą kodėl esu išrinkta kapitone, manau, geriausiai atsakytų komandos draugės“, - svarstė R. Petrauskaitė.
Svajonė - olimpinės žaidynės
Žolės riedulys Lietuvoje yra gana žinoma sporto šaka, daugelis yra girdėję apie moterų komandų pergales. Vis dėlto tai yra visiškai mėgėjiškas sportas.
„Jei būčiau Kalėdų senelio Snieguolė, tikrai paprašyčiau jo, kad Lietuvoje žolės riedulys taptų profesionalus. Tada mūsų būtų daug daugiau, laimėtume Europos ir pasaulio čempionatus bei patektumėme į olimpines žaidynes, - neabejojo sportininkė. - Mano svajonė būtų žaisti olimpinėse žaidynėse. Bet pirmiausia vis tiek būtų smagu tapti Europos čempione. Jeigu Lietuvoje pasikeistų požiūris į žolės riedulį (būtų bent jau kažkas panašaus kaip krepšinis), misija būtų tikrai įgyvendinama. Turime daug talentingų riedulininkių.“
Tačiau kol kas tai tik didelė svajonė. Todėl žolės riedulio žaidėjos, baigusios mokslus vidurinėse mokyklose ir universitetuose, atsiduria pasirinkimo kryžkelėje. Pasirinkimas beveik visada būna ne sporto naudai.
„Buvau keletą sezonų išvykusi žaisti į Belgiją, labai patiko. Bet reikėjo baigti mokslus, po to atsirado proga įsidarbinti Šiauliuose, taip ir pasirinkau darbą. Žolės riedulys liko pomėgiu, - pasakojo geriausia šalies žaidėja. - Dirbu baldų įmonėje kokybės vadybininke, o po darbo bėgu į treniruotes.“
Kai kurios komandos draugės - J. Juodytė, į žolės riedulį R. Petrauskaitę atvedusios I. Dildienės dukra Donata Grigienė - po truputį imasi trenerių darbo. Tačiau geriausia 2015-ųjų Lietuvos žolės riedulio žaidėja šiuo keliu eiti neketina.
„Belgijoje truputį teko padirbėti trenere (beje, kartu su Jūrate). Buvo visai įdomu pažiūrėti į riedulį iš kitos perspektyvos. Matyt, Jūratę tai užkabino, o manęs ne“, - teigė riedulininkė.
O kokia R. Petrauskaitė už žolės riedulio aikštės ribų?
„Gyvenimu nesiskundžia, turi šeimą, draugus, - šypsojosi sportininkė. - Turėdama laisvo laiko susitinku su draugais, einame į kiną, teatrą, koncertus, linksminamės. Stengiuosi visur suspėti, tad dažniausiai dienos bėga labai greitai.“
Paklausta apie svajonę už žolės riedulio aikštės, šiaulietė nesikuklino - norėtųsi laimėti milijoną.
„O jei rimtai, tai tikriausiai kaip ir daugumos - turėti gerą darbą, savus namus, gražią šeimą ir visus brangius žmones greta... Apkeliauti visą pasaulį“, - svajonėmis dalijosi šiaulietė.
Komandos draugės nuomonė
Jūratė Juodytė (Šiaulių „Gintra-Strektė-Universitetas“):
„Ramūnė yra viena stabiliausių ir geriausių žaidėjų ne tik Lietuvoje, tačiau ir Europoje. Labiausiai žavi jos tvirtumas ir užsispyrimas. Ne veltui ji yra musu komandos kapitonė.
Tai žmogus, kuriuo gali pasitikėti aikštėje ir už jos ribų. Kapitonas yra komandos veidas, grandis tarp žaidėjų ir trenerių. Ramūnė puikiai atlieka šias pareigas. Man ji yra ne tik tos pačios komandos žaidėja, bet ir labai gera draugė, su kuria visuomet smagu leisti laisvalaikį. Pasisekė, kad turiu tokią draugę.“