Spausdinti
29 metų Jaroslavas Suchockis į žolės riedulį pasinėręs visa galva. Jis – ir Lietuvos žolės riedulio federacijos Vykdomojo komiteto bei Vilniaus „Žuvėdros“ klubo valdybos narys, ir „Šiaulių“ ekipos žaidėjas, ir teisėjas. Iki šiol tarptautinę, tik uždarų patalpų, žolės riedulio teisėjo kategoriją Lietuvoje turėjo širvintiškis Romualdas Chmeliauskas.


J. Suchockis ir teisėjauja, ir pats žaidžia (A. Pliadžio nuotr.)

Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info

Kada sužinojai, kad tu – tarptautinės kategorijos teisėjas? – paklausėme J. Suchockio.

Rugpjūčio viduryje. Taip anksti net nesitikėjau. Šis sezonas man išvis buvo įsimintinas: įvairiuose turnyruose dalyvavau kaip organizatorius, padėjėjas, daug teisėjavau. Šiemet buvau vienas organizatorių, biuro vadovas Šiauliuose per Europos moterų uždarų patalpų čempionatą ir Europos moterų klubinį čempionatą, o lauke – Pasaulio moterų lygos pirmo turo varžybose ir per jaunių iki 16 m. čempionatą Vilniuje. Jame teko ir pateisėjauti.
 
Padedant Lietuvos žolės riedulio federacijai, vienintelis iš visų Baltijos ir Rytų Europos šalių aktyviai dalyvauju Europos žolės riedulio federacijos teisėjų ugdymo programoje.

Kiek metų jau teisėjauji?

Daugiau kaip dvylika. Prieš gerus penkerius metus, siekiant tapti tarptautinės kategorijos teisėju, buvo keliami kiti reikalavimai. Už visas teisėjaujamas rungtynes būdavo skiriami balai ir vertinami veiksmai aikštėje. Dabar pakeistos taisyklės: vyrai teisėjauja vyrų rungtynėms, o moterys – moterų.
 
Problema ta, kad Lietuvos vyrų žolės riedulio rinktinė, 2007 m. debiutavusi Europos čempionate, net septynerius metus nedalyvavo tarptautiniuose turnyruose ir tik šiemet pirmą kartą bandė jėgas prestižinėse Pasaulio lygos varžybose. Kai rinktinė mažai kur dalyvavo, nebuvo galimybių ir teisėjauti.

Tai – mažų šalių problema: jeigu nevyksta žaisti mūsų komandos, neturi teisės vykti ir tos šalies teisėjas. Dabar situacija truputį pasikeitė: gavęs tarptautinę kategoriją, patekau į teisėjų sąrašą ir bet kada galiu būti pakviestas teisėjauti kaip neutralus teisėjas.

Dar ir pats aktyviai žaidi, 2013 m. buvai išrinktas populiariausiu, geriausiu Lietuvos žolės riedulininku vyru...

Tai jau antrasis mano įvertinimas. Žolės riedulį žaidžiu 14 metų. Prieš kokius aštuonerius metus buvau išrinktas ir vyrų, ir jaunimo iki 21-ų metų geriausiu Lietuvos žaidėju. Anksčiau to tikslo ypač siekiau, tačiau, kai suaugau, – atsirado kitų prioritetų. Lietuvos žolės riedulininkų šeima yra nedidelė ir būti paskelbtam geriausiu nėra visiškai tinkamas apdovanojimas.
 
Mes kol kas esame mėgėjai, Lietuvos aukščiausiosios lygos čempionate žaidžia vos keturios komandos. Šalies moterų žolės riedulio lygis gerokai aukštesnis.

Atstovavau įvairiems klubams – „Žuvėdrai“, „Ardui“, Širvintų ekipai – o dabar antrus metus žaidžiu jaunoje „Šiaulių“ komandoje. Šiemet per Lietuvos čempionatą pasipuošėme bronzos medaliais.

Man labai patinka jaunas šiauliečių kolektyvas, turintis tikslą ir jo siekiantis. Komandos ir mano tikslai sutampa, todėl gerai sutariame. Šiemet salių ir vasaros Lietuvos čempionatuose pelnėme bronzos medalius. Kiek tik galiu, padedu savo „Žuvėdros“ vadovams ir žaidėjams. Šis klubas – mano šeima, jame užaugau, subrendau.

Ar seniai žaidi žolės riedulį?

Lankiau visko po truputį: krepšinį, rankinį, tinklinį, ėjau netgi į muzikos mokyklą – mokiausi groti akordeonu. Žolės riedulį pradėjau žaisti gana vėlai, būdamas 16-os. Mano pirmasis treneris – Sergejus Gavrilovas. Jaunystėje žaidžiau gynėjo pozicijoje. Prisimenu, Serbijoje per Europos uždarų patalpų C diviziono čempionatą rungtynėse su serbais, kurie nebuvo nė karto pralaimėję, netgi teko būti vartininku.

Su jais sužaidėme lygiosiomis 3:3. Iki rungtynių pabaigos likus 15 sek., varžovams buvome pralaimintys 2:3 ir į mūsų vartus buvo paskirtas baudinys. Kadangi vartininką buvome pakeitę žaidėju, teko stoti į vartus man. Atrėmiau serbų smūgį, po 5 sek. išlyginome rezultatą ir pirmą kartą užėmėme trečiąją vietą.
 
Vienus metus, 2005-uosius, praleidai Olandijoje, ar ten irgi žaidei žolės riedulį?

Žaidžiau, teisėjavau ir Valkensvarde treniravau dvi mergaičių, berniukų ir vieną moterų komandas. Užimtumas buvo didelis – klubas siejo 15 tūkst. narių, tarp kurių buvo 3–4 tūkst. vaikų. Valkensvarde gyvena 30 tūkst. žmonių, o 20 km spinduliu veikė 15 klubų. Kiekvienas jų turėjo žolės riedulio aikštelių.
 
Olandijoje žolės riedulys labai populiarus, tai antroji sporto šaka po futbolo. Tenai žaisdamas daug ko išmokau, į Lietuvą grįžau kupinas naujų minčių. Visas jas įgyvendinti sunku, bet galima siekti. Būtent Olandijoje supratau, kad iš žolės riedulio neišgyvensiu. Pajutau, kad trenerio darbas – ne mano duona ir nusprendžiau daryti tai, kas man labiausiai patinka.
 
Pustrečių metų dirbu bendrovėje „Idamas“, užsiimančioje naujų sistemų kūrimu ir jų pardavimu. Bendradarbiaujame su viešuoju sektoriumi ir privačiomis įmonėmis. Esu pardavimo vadovas, bet dirbu ir kitokį darbą. Mykolo Romerio universitete baigiau viešojo administravimo bakalauro ir elektroninio viešojo administravimo magistrantūros studijas.

Tau – 29-eri, ar dar ilgai žaisi žolės riedulį?

Žolės riedulys man teikia didelį malonumą. Iš mano kartos žaidėjų teliko tik Artūras Macijauskas, tačiau jis jau mažai treniruojasi, dirba treneriu. Artėja ir mano sportinės karjeros pabaiga, prastėja fiziniai gebėjimai. Dabar atsirado ir grindų riedulys, jį truputį pažaidžiu kaip mėgėjas.